27/04/2026
Dalinuosi tekstu, istorija, mintimis kurias išverčiau iš ispanų kalbos, nes man pasirodė, jog tai atspindi esmę išgyvenimo, laukimo ir vilties žmonių, kurie įdeda visą savo gyvenimą į šį nuostabų produktą.
(Tekstas iš Facebook puslapio, iliustracija sugeneruota DI atsižvelgiant į tekstą). # # #
Alyvmedžių kronika: oro aliejus, 2023 m. lapkritis
Šis lapkritis yra keistas. Keistas pats savaime, keistas žmonėse, alyvmedžiuose, laukų skambesyje, keliuose, ištuštėjusiuose kaimuose, technikos dirbtuvėse be darbo, karščiuose, kurie visai netinka rudeniui, giedrame ir skaidriai mėlyname danguje – keistas viskuo.
Šių kraštų žmonės vis dar gyvena pagal savo ypatingą metų kalendorių, sudarytą iš darbų ir ciklų. Jaéno kaimuose mes negyvename adventu ar vienuoliktu mėnesiu – mes gyvename genėjimu, smidriukais, žydėjimu, laistymu, ūgliais, o labiausiai – alyvuogių derliaus laiku. Iki Nekaltojo Prasidėjimo alyvuogė dar kieta. Iki sausio aliejus lieka medyje.
Lapkritį užkuri židinį, išsitrauki pūkines antklodes, moterys salmorejo pakeičia svogūnų ar moliūgų sriubomis. Gazpacho baigiasi, prasideda trupiniai. Užsiėmusios motinos pakeičia tarpsezoninius drabužius į žieminius. Ir daro tai ne todėl, kad atėjo lapkritis, o todėl, kad atėjo alyvuogės.
Šiomis dienomis kiekvienas pluša savo darbe, nes tai derliaus metas, šurmulio ir triūso metas, metas susirinkti pinigus, kurių taip trūksta.
Tačiau ne, ne šį lapkritį. Šis lapkritis slenka blankus, be skonio, be gurkšnio vyno laukuose, lyg jo nė nebūtų. Nėra alyvuogių, nėra derliaus, nėra laiko.
„Grįšiu alyvuogėms“, – sakydavo vyrai, išvykę į Prancūziją skinti vynuogių.
„Alyvuogėms mano sūnus atvažiuos man padėti rinkti“.
„Alyvuogėms tau grąžinsiu pinigus“.
„Alyvuogėms…“
Šiuose Jaéno kraštuose viskas vykdavo taip, tarsi gyvenimą valdytų nematomas laikrodis, kurio rodyklės ima suktis tada, kai vaisiai ima juoduoti, o medžiai nulinksta nuo alyvuogių svorio.
Tas šių metų jausmas – būti, bet tarsi ir nebūti, pažiūrėti į kalendorių ir pasakyti sau: ne, suklydai, atsivertei ne tą lapą, negali būti lapkritis – jį jaučia ne tik žmonės. Jį jaučia ir alyvmedžiai, tie, kuriuos čia vadiname alyvomis.
Vakar nuėjau į savo dirbamus laukus ir atsistojau pasišnekėti su medžiais. Jie taip pat sutrikę, iškritę iš savo laiko, iš savo ciklo.
„Kas atsitiko, šeimininke?“ – atrodė, klausia jie.
„Nieks neateina, nėra triukšmo, nėra dainų, niekas netiesia drobių ant žemės, nevažiuoja traktoriai, neatėjo šaltis, nei šalnos, nei rasa.“
Alyvmedžiai gražūs, apgenėti, blizgantys, tviskantys. Vienur kitur, jei prieisi arčiau kamieno ir pažvelgsi aukštyn, pamatysi keturias ar penkias stambias alyvuoges, tarsi trokštančias nukristi. Kartais, nežinia kodėl, pasitaiko vienas medis, pilnas alyvuogių. Toliau einant ta pačia eile, tarp keturių ar penkių medžių rasi vieną trikamienį, kurio du kamienai turi vaisių, o vienas – nė vienos alyvuogės. Eini toliau ta pačia eile ir nebematai nė vieno vaisiaus.
„Ramybės, ramybės, mano draugai“, – sakau savo alyvmedžiams.
„Jūs turite oro aliejaus, tik dar to nesuprantate.“
„Kas tas oro aliejus?“ – tarsi klausia mano medžiai.
„Na štai kas“, – atsakau jiems.
„Jūs jau turite tą aliejų ir derlių, kurį aš įsivaizduoju kitais metais. Jūs būsite pats gražiausias laukas, kokį tik galima įsivaizduoti lapkritį…“
„Lapkritį? Bet juk dabar ir yra lapkritis“, – atsako alyvos.
(Taip, taip, alyvos – nes čia, Jaéne, viskam, kas svarbu, duodame moterišką giminę.)
„Kitų metų lapkritį, po velnių, 2024-ųjų lapkritį. Aš jau matau jūsų apatines šakas liečiančias žemę nuo vaisių svorio, matau drobes, pilnas alyvuogių po kiekvienu medžiu, matau riaumojančius traktorius, skubančius žmones, kuriems iš rankų slysta vibratorių rankenos, matau automobilių virtinę už kiekvieno traktoriaus, važiuojančio į spaudyklą, matau aliejaus srovę, tekančią Almedinoje.
Tai ir yra oro aliejus, mano bičiulės. Tai amžina žemdirbio viltis. Tai gebėjimas žiūrėti į dangų ir matyti nuo La Lomos slenkančius lietaus debesis.“
Ir aš glostau kamienus, nuvalau dulkes nuo man pasiekiamų lapų, pažadu savo medžiams, kad jais rūpinsiuosi – o Dieve, kad tik turėčiau tam pinigų – iki kitų metų, iki kito lapkričio, iki amžino lapkričio… alyvuogėms.
O šiandien į salotas įsipyliau… oro aliejaus. Ir, patikėkite, jo skonis buvo lyg nuostabaus picual.
Skanaus, bičiuliai.
